Piligrimas

Gyvenu įspūdžiu, kad recenzuojamą knygą ne skaičiau, o regėjau. Skamba turbūt paradoksaliai, nes romano siužeto ašis - kelionė pagrindinio veikėjo Piligrimo sąmone. Jos labirintuose klaidžiojau su palydovu - kitu svarbiu knygos veikėju – psichologu Karlu Gustavu Jungu, Ciuricho psichiatrijos ligoninės gydytoju, į kurį kreipiasi Sibilė Kvoterman, kad tas pažadintų jos bičiuliui Piligrimui po eilinės neišsipildžiusios savižudybės geismą gyventi.
Gyvenu įspūdžiu, kad recenzuojamą knygą ne skaičiau, bet girdėjau. Reginį  nuolat lydėjo švelnių sparnų šlamesys: drugelių plazdenimas, paukščių sklandymas, žmonių – angelų  mostai... Be abejo, tai nebuvo vien regimo įspūdžio fonas, bet ir alegorija, reiškianti sielą (gr. psychç – siela, vaizduojama  kaip drugelis). Sparnų, ypač drugelio, simbolis yra ir stilistiškai prasmingas, nes jungia pasakojimus iš įvairių laikų ir erdvių – sielos gyvenimą nuo amžių ir per amžius. Tarsi iš plazdančių sparnų sapno stengiasi ištrūkti Jungas, sekdamas Piligrimo pėdomis. Tai nėra paprasta, nes Piligrimas buvo Orionas, netekęs regėjimo, ir vėliau vėl jį atgavęs. Buvo luošas piemuo, šventosios Teresės vergas, airis arklininkas ir vitražininkas Šartre. Nuo Trojos mūšio sienų savo akimis matęs Hektoro žūtį. Matęs pirmąjį Hamleto spektaklį ir paskutinį aktoriaus Moljero vaidmenį <...> Yra vyras ir moteris. Yra be amžiaus, ir jo neima mirtis... Tačiau skaitytojas laimi dėl kompozicijos daugiasluoksniškumo, nes ne tik regi ir girdi, kaip atsitiko man, bet ir mąsto, sužino įdomių faktų bei jų interpretacijų.
Knyga tokia pagavi ir įdomi, kad, manau, daugelis ją praris per kokią naktį. Bet tai ne bestseleris, kurio kerai išvadėja užvertus paskutinį knygos puslapį. Teigiu, kad tai knyga, kurią  parašė labai išmintingas  ir atsakingas kūrėjas . ...